Pažintis su sekmininku
Vakar nutiko įdomus dalykas. Susipažinau su sekmininku Tadu. Jaunas vyrukas, išgydytas Viešpaties nuo alkoholizmo ir narkomanijos, karštai tikintis Dievo žodžio galia ir negalintis gventi be Psalmių, Evangelijos kitų raštų, ypač Senojo Testamento. Mane įkvėpė jo tikėjimas. Gražu, kaip jis nebijo Dievo galios, kaip pasitiki, jog Dievas yra jo, visų žmonių pusėje. Mes, katalikai, turėtume pasisemti drąsos ir tikėjimo iš brolių protestantų. Taip pat meilės Dievo žodžiui. Ir sekimo bei tikėjimo Dievo žodžiu.
Tuo pat metu supratau, kad mes turime žmogaus protui ne taip lengvai suvokiamą turtą – tylų pasitikėjimą Dievo mintimi, nuolankumą galbūt iš pirmo žvilgsnio nesuprantamai Jo valiai, labai gilų Dievo artumo išgyvenimą per kančią. Visą tai įkūnija Mergelė Marija, kurios protestantai iki galo neįvertina ir laiko pagoniškumu krikščionybėje.
Jei protestantas susirgs, jis melsis, kad Dievas jį išgydytų, kad pripildytų Šventosios Dvasios ir atkurtų ligos kankinamą kūną ar dvasią. Jei suserga katalikas, jis greičiausiai melsis prašydamas Dievą, kad Jis leistų suprasti ligos prasmę ir vestų į gilesnį Jo pažinimą.
Jei tik mes mokėtume įžvelgti vieni kitų turimas dovanas ir mokytumėmės vieni iš kitų! Tai ir būtų tikroji vienybė.
Po vakar pokalbio turiu dar vieną mintį. Protestantiškasis požiūris man panašus į vyriškąjį: akcentuojama Dievo galia, Jo pergalė, ypač svarbus yra tikėjimas. Nenustebčiau, jei protestantiškose bendruomenėse būtų daugiau vyrų nei moterų. Tuo tarpu katalikiškasis požiūris yra labiau moteriškas: mums svarbus nuolankumas, paklusimas Dievui, mes įžvelgiame ypatingą kančios prasmę, mūsų dėmesio centre yra meilė.
Kad visi judėtume link Dievo, protestantai turėtų keliauti iš proto į širdį, o katalikai iš širdies į protą. Juk Dievas davė ir tą, ir tą, todėl neaugame, jei nepažįstame ir nepripažįstame abiejų dovanų. Nors gal be reikalo apibendrinu – juk išsikalbėjau tik su vienu broliu protestantu, iš vienos konkrečios denominacijos. Čia tik pasvarstymai. Jei kas turite daugiau žinių, esate ką nors skaitę šia tema, kviečiu pasidalinti.
Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).
Spalis 24th, 2009 at 23:18
Įdomūs pastebėjimai
protestantizmo bėda yra ta, kad ten nemažai žmonių Dievą padaro priemone savo egoistiniams tikslams. Dievas turi būti mūsų tikslas, o ne priemonė.
Iš tikro šiandieninė kapitalistinė sistema yra smarkiai įtakota protestantiškos etikos. Dievas buvo priemonė, o kai atsirado daugiau pinigų – Dievas ir nebereikalingas… Bet čia per plati tema internetui.
aš nesmerkiu protestantų – ir ten yra gerų dalykų. Tačiau mano nuomone religija yra vertinga tik tiek, kiek ji moko mylėti.
Spalis 26th, 2009 at 16:20
man irgi patinka protestantų pasitikėjimas Dievu ir drąsa kalbėti apie Jį, apie Jėzų.. kartais atrodo, kad kai kurie (pabrėžiu, kai kurie:), ne visi:)) katalikai apie Jėzų kalba arba kaip apie kažkokį rūstų vyrutį iš maldaknygių paveiksliukų, arba iš vis apie jį nekalba.. mane žavi protestantų (nežinau, gal irgi tik kai kurių:)) kalbėjimas GYVAI apie GYVĄ Kristų, tokį, na.. tikrą Žmogų ir tikrą Dievą, kuris veikia čia ir dabar mūsų gyvenimuose… kažkaip tą pirmąsyk labai pastebėjau “Sielų” festivaly prieš kelis metus Klaipėdoj, ten dauguma buvo protestantų, tai man buvo taip gražu.. pirmą kartą patraukė ieškoti to GYVOJO Jėzaus, nes iki tol man jis atrodė toks.. nu.. nuobooodus.. toks negyvas.. aišku, jau kartais būna ir per daug, kai žmogus išeina į sceną ir šaukia :”Jėzus, Jėzus, Jėzus”, ką nors tokio nu kaip čia pasakius.. protestantiško ta kita prasme padaro
bet tai čia visiem taip būna, ne tik mūsų broliam protestantam. tai va. aš net buvau užsidegus nueit kada į jų pamaldas ar į kokią bendruomenę pabendraut, paklaust, kaip tas Jėzus iš tikro atrodo(aišku, dėl savo nuolatinio “dirbušimtąmilijonųdarbų” nenuėjau:(). Jau buvau išsigandus, kad blyn, pereisiu dar taip netyčia į protestantišką bažnyčią (tai nėra blogai, bet nu vis tiek:)), bet tikrai, kaip Sigutė minėjo – pagalvojau, jau kas mane tikrai laiko, tai Marija. Nes be jos tai tikrai negalėčiau:) ir taip norėtųsi, kad broliai protestantai ją irgi priimtų.. a, ir dar šiaip, Bažnyčia, jos tradicija, popiežius, šventųjų pavyzdžiai.. kai pamąstai, atrandi daug dalykų:) nu bet žodžiu, gražu, kad galime vieni kitus papildyti:) super. ekumenizmas yra jėga. labai džiaugiaus, kai kartą buvo į maldos grupę atėjus mergina protestantė, tikrai:) tokia bendrystė:)
ale ir prirašiau.
Spalis 26th, 2009 at 23:32
Spalis 28th, 2009 at 17:00
katalikų tikėjimas labiau moteriškas, nei protestantiškas? nesutikčiau. kiekvienam kriškčioniui būtina ir mylėti, ir mąstyti. o katalikui juo labiau. turime tokių dalykų, kaip dogmos ir Dievo buvimo “įrodymai”, kaip hierarchija ir kova su erezijomis. tiek šventi vyrai, tiek šventos moterys pagal savo pašaukimą turi savo nepakeičiamą vietą Katalikų Bažnyčios istorijoje (Ignacas Lojola ir Teresėlė, Tomas Akvinietis ir Teresė Avilietė).
šiaip jau nuolankumą Dievui iš visų pasaulinių religijų labiausiai pabrėžia musulmonai, bet nuo to jie nėra moteriški. ir mečetėse ten tik vyrai…
Spalis 29th, 2009 at 4:59
Ačiū, Danieliau. Iš tiesų, galbūt be reikalo taip plačiai apibendrinau. Gal teisingiau būtų sakyti, kad mano tikėjimas yra labiau jausminis, nes esu moteris, o to vaikino sekmininko – daugiau paremtas protu, kaip vyro. Nors man kartais atrodo (vėlgi galbūt dėl to, kad žiūriu pro savo “akinius”), kad mūsų Bažnyčios žmonės truputį per daug pasiduoda jausmams – arba Dievas sukelia jausmą (svaigulį, euforiją ar baimę, kaltę) arba Jo nėra visai. Toliau mąstant vėl galėčiau sau paprieštarauti – toks įspūdis gali susidaryti dėl matomos Bažnyčios dalies (davatkėlių? neseniai atsivertusių ir aktyvių bažnyčioje žmonių?), o kiek visko yra Bažnyčioje, ko negali pamatyti, kas yra tik Dievui žinoma! Taigi, tikrai lieka tema svarstymams ir tyrinejimams.
(P.S. Tik dabar pamaciau, kad rasau be lietuvisku raidziu… Atsiprasau.)
Spalis 29th, 2009 at 12:20
na, kai kurie iš mūsų kartais, priešingai, pernelyg nori viską protingai paaiškinti.
ačiū Dievui, kad tau Bažnyčia sukelia svaigulį, o ne nuobodulį.
Spalis 29th, 2009 at 15:49
Taip, ačiū Dievui už jausmus, kuriuos Jis leidžia jausti (nors kartais, pavyzdžiui, didelė baimė labai kankina, neduoda ramybės, arba tas pats svaigulys tiek apima, kad nebegaliu normaliai gyventi ir atlikti pareigų). Nuolat turiu prisiminti, kad Dievas, meilė ir tikėjimas yra daugiau nei jausmai.
Spalis 31st, 2009 at 17:11
Bet jeigu mes nesivadovausime protu tai negalėsime atskirti gerų ketinimų nuo blogų. Kartais piktasis pasislepia po angeliuko rūbais ir apsvaiginti jausmų mes tikime, kad tai geri ketinimai. Dievas žmogų sukūrė protaujantį, kad žmogus suvoktų Dievo žodžius ir juos skirtų nuo piktojo žodžių.
1 Tes 5,21
2 Kor 13,5
Be abejo, žmogaus gyvenimas be jausmų yra negyvas, o žmogus besivadovaujantis tik logika – užprogramuotas robotas. Žmogus yra jaučianti butybė, tačiau protas reikalingas, kad žmogus laisva valia rinktųsi kelią (link Dievo, ar su piktuoju) ir orientuotųsi kur jis yra. Išgyvenimai, kuriuos jaučiame artėdami link Dievo, mums aiškiai parodo, kad tai yra gyvasis Dievas.
Dievą galima įrodyti racionaliai. Tačiau tai nieko nekeičia žmoguje! Pokytis ateina su viltimi ir tikėjimu, kuris pasireiškia meile.
O baimė yra vienas iš didžiausių mus kaustančių priešų.
1 Jn 4,18
Lapkritis 2nd, 2009 at 21:12
Ačiū, Dariau. Visiškai sutinku
Gruodis 10th, 2009 at 20:20
o man nera skirtumo katalikas ar protestantas. dievas tas pats. na gal skirtumas kad katalikai to dievo vardu daugiau zmoniu iszude