Aš klausiu:

“Viešpatie, ką turiu daryti, kad įvyktų tai, ko Tu trokšti mano gyvenime? Kokia yra tavo valia?”

Tyla.

Vėl klausiu:

“Viešpatie, kur nori mane matyti? Kokiam gyvenimui sukūrei mane? Kur yra mano kelias?”

Tyla.

“Na, kodėl Tu tyli, Viešpatie? Kodėl neleidi man žinoti, ką pasirinkti, kur mano vieta?”

Ir vėl tyla.

“Koks tu negailestingas, Dieve. Leidi man šitaip kankintis nežinioje… Ir apskritai, koks Tu Dievas, jei negali pasakyti man aiškiai, ką turiu daryti?..”

Nieko.

“Viskas. Gana. Daugiau nebesimelsiu, nes Tu visiškai manęs negirdi. Tau neįdomu, kad man taip skauda širdį, kad draskausi į šalis, kaip galvą pametusi. Nerūpiu Tau. Tu labai žiaurus su manim! Tikras despotas!!!”

Nusikalusi nuo vidinio monologo ir pikta ant viso pasaulio baigiu pokalbį su Dievu.

Po kokių šešių šimtų šešiasdešimt šešių tokių varginančių pokalbių (ačiū Dievui, Jis davė kažkokį keistą užsispyrėlišką mintį, kad privalau likti ištikima maldoje – reguliariai melstis, ar sninga, ar saulė, ar norisi ar nelabai), po visiškos tamsos, nevilties, bebaigiant įsitikinti, kad jau niekada nebūsiu laiminga, kad Dievas atims iš manęs viską, kas man teikia džiaugsmą, pasiduodu ir nesąmoningai pasirinkusi baisiausią savo susikurtą scenarijų, pasakau: “Dieve, jei tai Tavo valia, vis tiek niekur nuo Tavęs nepabėgsiu. Kankink mane visą likusį gyvenimą. Aš sutinku. Nebeturiu jėgų. Pasiduodu.”

Tyla. Nieko neįvyksta. “Nagi, Dieve, nejaugi nenori manęs iki galo nukankinti?”.

Tyla. Nieko neįvyksta.

Tada pajuntu Jo artumą. Negalima žodžiais to nusakyti.

Per vieną akimirką ateina tvirtas žinojimas: Dievui rūpi ne kas kitas, bet vien mano širdis. Jis nenori mane kuo greičiau kur nors įkišti, pastatyti į kažkokį vaidmenį, įkinkyti į sunkų, varginantį jungą, kad aš kentėčiau ir būčiau nelaiminga. Jo tikslas nėra kuo greičiau mane “supakuoti”. Jam rūpiu aš, Sigutė, Jam rūpi mano siela. Jo širdyje nėra laiko nei vietos, nėra vertinimo, nėra penkmečio planų, pareigybių, Jis neskirsto žmonių pagal jų veiklą, nėra kiekybės mato, nėra rangų, yra tik didelis amžinas švelnumas.

Gražiausia yra tai, kad aš kaip tik ir esu ten, kur Dievas nori, kad būčiau. Jis augina mane ten, kur dabar esu. Jis YRA su manimi ten, kur esu. Ir tai Jam svarbiausia – būti kartu. Man nieko nereikia ieškoti, niekur bėgti, kaip tik – būti kur esu. Jis yra čia. Ir daro didelius dalykus mano širdyje. Tik kokio atidumo ir nuolankumo reikia, kad pamatyčiau Dievo darbus savo širdyje, net ne rezultatus, bet patį procesą – Dievas gyvena manyje!!! Ir visuomet gyvens, nepriklausomai nuo to, kur būsiu, ką darysiu.

Tai taip nuramina. Tai vėl leidžia patirti, koks Dievas geras. Koks Jis visiškai kitoks nei aš.

Viešpatie, ačiū Tau už tylų buvimą. Ačiū, kad nepalieki. Ačiū, kad tinku tau tokia, kokia esu, ir kad Tau už viską svarbiau mano laimė. Ačiū Tau. Labai ačiū.

• Įrašo temos: iš širdies, mąstau
• Žymos: Dievo meilė, laimė, malda

Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).