Šiandien viena tokių dienų – niūrių ir tuščių. Ne tik dėl oro, ar dėl to, kad pasilikau namie tvarkytis, bet ir dėl tuštumos, liūdesio širdyje. Nežinau, kodėl taip yra. Atrodo, objektyvios priežasties nėra. Ir vis tiek – liūdna.

Vienintelis dalykas, kuris suteikia šią minutę jėgų – tai ausinukas su Naujojo Testamento įrašu. Vyriškas balsas skaito Evangelijas, laiškus. Tarsi pats Jėzus kalbėtų: “tavo tikėjimas išgelbėjo tave”… “tavo nuodėmės atleistos”… “ramybė tebūna šiems namams”… “kelkis ir eik”… “štai aš siunčiu jus kaip ėriukus tarp vilkų”… “tą valandą jums bus duota, ką turite sakyti”…”ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu”…

Klausantis Dievo žodžio, atrodo, kad Jis pats yra su manimi. Tai ir yra liūdesio priešnuodis – patirtis, kad Dievas yra čia pat, labai arti, beveik mano ausyse tai teikia vilties, kad viskas, ką darau, nėra veltui ir turi prasmę. Kad aš nesu veltui. Šitas kalbėjimas per ausinukes mane veikia kaip degalai kartais galvoju, kad geriau nė akimirkai nenusiimti ausinukių…

Vilties. Tikros, didelės vilties! Tegu blogas oras, šviesos stoka, nuobodulys neužvaldo jūsų širdžių. Klausykitės ir tikėkit – Dievas yra arti, Dievas turi beribę jėgą kurti ir mylėti. Jis galingas ir švelnus, tvirtas ir mylintis – pats tikriausias tėvas. Toks, kokio visuomet trūko, kokio niekada neturėjome. Stiprybės!

• Įrašo temos: iš širdies
• Žymos: Dievo žodis, liūdna

Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).