Vakar pas Jolančiuką žiūrėjom gražų filmą”Tigras ir sniegas”. Buvo labai vėlus metas, todėl mačiau tik filmo pradžią ir pabaigą, bet esmę supratau. Filme visiškai pašėlęs italas (labai mielas personažas – jis be jokių vidinių priespaudų, yra toks, koks yra) labai myli vieną moterį. Viską daro dėl jos, aistringai, pats nuolat atsidurdamas komiškose situacijose. Vyrukas visiškai nesirūpina, kaip jis atrodys kitų akyse, neklausia, ar jo elgesys racionalus, ar jam apsimoka skristi į Bagdadą, kur vyksta karas, kad tik pamatytų sergančią savo mylimąją. Kad ten patektų jis apsimeta italų chirurgu, o kai jį suima taikdariai, jis kaip papūga be perstojo rėkia “aš italas”. Žodžiu, tikrai komiškas filmas, komiška asmenybė. Bet gražiausia, kad šitas žmogus taip tyrai ir ištikimai myli, kaip vaikas – jo niekas nesustabdys, jis visiškai atsidavęs savo tikslui – mylėti moterį ir siekti jos meilės. Filmas padrąsino. Nebijok daryti to, kas ateina iš tavo širdies. Tikėk – ten slepiasi geri, patys geriausi ir tikriausi dalykai.

Daug kartų esu skaičiusi, kad didžiausia mūsų laikų pagunda yra neviltis. Nieko gero neišeis… neverta stengtis… vis tiek nepavyks… o kas iš to?.. bet ar aš tikrai to noriu?.. o ką pasakys kiti?.. bet juk tai visiška nesąmonė… Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius “Valstiečių laikraštyje”, komentare teisingai pasakė: didelę nuodėmę daro tie, kurie skatina neviltį, kurie ją palaiko savo pesimizmu, abejingumu, nieko neveikimu tik bambėjimu ir kaltinimu.

Čiauškėdama su tėčiu, pasakiau savo “ateities planus” – pasveikti nuo vėžio (dar nesergu, bet jei susirgčiau), įkurti savo radijo stotį, kuri (per kurią) gydytų žmonių širdis ir sąžiningu, doru būdu tapti (Lietuvos) prezidente. Nesakysiu jo reakcijos po truputį mokausi atsilaikyti prieš nevilties, netikėjimo ir pesimizmo gaidelę tėčio balse. Žinoma, mano idėjos dažnai būna utopinės, nelogiškos, ir galbūt tikrai nepasiekiamos. Bet faktas – jos virsta kažkuo kitu. Čia kaip brainstorming’as. Jei kiekvieną idėją kritikuosi, idėjų kils vis mažiau, o noro ir jėgų bent pabandyti jas įgyvendinti liks nulis. Leiskite idėjoms, norams, svajonėms gyventi jumyse ir tikėkite, kad jos, vienu ar kitu būdu tikrai išsipildys. Pavyzdžiui, šventoji Teresėlė. Ji svajojo būti misionierė (iš tiesų, ji svajojo būti viskuo), nors didžiąją gyvenimo dalį neišėjo iš vienuolyno – buvo kontempliatyvaus vienuolyno sesė (jos ten net su žmonėm ribotai bendraudavo). Ir kas atsitiko? Dabar jos relikvijos keliauja po pasaulį. Mes tikime, kad jos siela gyva ir viską mato. Taigi, jos svajonė išsipildė. Ji keliauja ir liečia žmonių širdis per savo “Vienos sielos istoriją”.

Tikėti stebuklais, tikėti, kad mūsų širdys yra gėrio šaltinis ir jose gimsta patys gražiausi troškimai, kuriuos Dievas ne tik kad gali išpildyti, bet visa esybe trokšta išpildyti. Mums reikia tik tikėti, tik leisti Jam padaryti taip, kaip geriausia. Ir padėti kitiems žmonėms tikėti gerumu.

Vakar taip pat buvau šokiuose. Galvojau, pusvalandukui užsuksiu pajudėti (pas Jolantą buvo daug skanaus maisto prisivalgiau; o šokiuose tokios netikėtos kalorijos labai gerai “sueina”). Prie manęs prisigretino vienas vaikinukas. Nelabai norėjau bendrauti, iš tiesų nelabai moku bendrauti šokiuose – nežinau, ko kitas žmogus iš manęs tikisi, nežinau, kaip jis intepretuos mano elgesį, jei darysiu vienaip ar kitaip… Taigi, truputį susikaustau. Pradėjom bendrauti. Labai smagiai pašokom – vaikinas 7 metus lankęs pramoginius, trumpam pasijutau šokių partnere (vienas didžiausių malonumų šokti su vyru, kuris drąsiai ir tvirtai veda šokyje). Kai vakaras pasibaigė, svarsčiau, pasiūlyti jį ir jo draugą pavežėti namo ar ne. Buvo jau vėlu-anksti, aš tų vaikinų nepažinojau, be to TAIP KVAILA BŪTI GERAI IR PASLAUGIAI kitų žmonių akivaizdoje, ar ne? Dar vaikinų! Kažkokia nesąmonė… Visgi, nesusiturėjau. Pavežiau. Dabar žinau, kad labai gerai padariau. Užteko vienos nuoširdžios frazės: “21 amžiuje dar būna tokių gerų žmonių?!” Jis manė, kad gerų žmonių nėra… Tai yra baisu. Gyveni, manydamas, jog visi žiūri tik savo naudos, dar daugiau – kad toks požiūris yra vienintelis, leidžiantis išgyventi. Jei ir jūs taip galvojat, tai žinokit: TAI – NETIESA. TAI MELAS, KURĮ MUMS NORI ĮTEIGTI. Dievas yra tas, kuris myli ir dovanoja. Ir mes, kai leidžiame Jam veikti mumyse, kai patikim Jo žodžiais, Jo pagrindine taisykle “mylėkite vieni kitus”, kai surizikuojam – vualia! Pasirodo, tai veikia. Pasirodo, svajonės pildosi, pasirodo, žmonės gali būti beprotiškai geri, TU GALI BŪTI BEPROTIŠKAI GERAS, GALI MYLĖTI BE RIBŲ. Tai yra didžiausias džiaugsmas – patirti, kad gali mylėti be ribų, patirti, kad ką tik padarei kitą žmogų laimingą, priminei jam apie šviesą, gėrį, suteikei viltį, kad dar yra kažkas gero šitame pasaulyje.

Žiburys neslepiamas po lova nesidrovėkite gerumo ir beprotiškų svajonių. Svarbu apie viską papasakoti Dievui, gyvenančiam širdyje, ir pasitikėti Jo Žodžiais, pasitikėti, kad jei Jis pasėjo jumyse vieną ar kitą dalyką, tai ir išaugins. Drąsos gražaus, gražaus sekmadienio.

• Įrašo temos: filmai, gražūs dalykai
• Žymos: svajonės, Tigras ir sniegas, tikėjimas, viltis

Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).