Meilės mūšis
Įsivaizduokite situaciją: yra vaikinas, kurio manieros ir būdas kalbėti bei veikti iš tiesų man sunkiai suprantami, kartais išveda mane iš pusiausvyros. Atrodo, kad jis specialiai daro taip, kad man būtų blogiau, sunkiau, kad aš pasimesčiau ir suabejočiau viskuo, kas iki tol atrodė tikra ir nepajudinama. Atrodo, kad jam nepatinka viskas manyje: kaip mąstau, kaip kalbu, ką kalbu, kaip darau dalykus. Kiekvieną kartą, kai susitinkame ir turime bendrų darbų, abudu (savyje tą labai aiškiai pastebiu) išsisikiriame visiškai sukrėsti ir nesupratę, ką darėme ne taip, kad visiškai nesusikalbėjome.
Aišku, aš jį matau, kaip bambeklį, kuris specialiai, SPECIALIAI prie manęs kabinėjasi ir sako man visokias nepagrįstas pastabas. Ko jis nori IŠ MANĘS? Kodėl MANE puola? Iš jo pusės suprantu visiškai tą patį – jis man priekaištauja, kad nuolatos jį mokau ir laikau save teisuole, kurios nuomonė – paskutinė ir neginčijama. Man atrodo, kad jo strėlės nukreiptos į mane, o jam – kad į jį.
Tuomet, kai dirbame kartu, prakeikiu visus šventuosius, kam jie leido mums abiems susėsti prie vieno stalo. Bet kai išsivaikštom kas sau, ir turiu progą pagalvoti, pabandyti suprasti, kas įvyko, man pasidaro aišku, kad visi tie išoriniai dalykai kalba apie vidinius. Iš dalies kalba, o iš dalies apgaulingai slepia tai, kas vyksta širdyse. Su niekuo kitu negaunu tokios brangios pamokos, kaip su juo. Tai pamoka apie meilę.
Tikrai myliu tą vaikiną. Skamba keistai, ar ne? Kol esame kartu, rodos, elgiamės kaip dvi katės maiše. Norisi įtikinėti, ginčytis, aiškinti savo tiesą iki nukritimo. (Ir kai geriau pagalvoju, tai yra TAIP gražu! Nes juk iš tikrųjų, ir vienam ir kitam norisi būti suprastam).
Bet ką turiu mintyje, sakydama myliu? Tai ne sentimentalus jausmas, ne įsimylėjimas, ne skrajojimas padebesiais. Tai kažkoks gilus ir nepajudinamas jo branginimas. Ir pati stebiuosi – kaip toks žmogus, kuris kartais man atrodo kaip didžiausias mano priešas, vis tiek gali būti toks brangus. Jei kas paskambintų ir pasakytų, kad jam reikia pagalbos, nedvejodama skubėčiau padėti, padaryti viską, ką galiu. Ir čia joks ne didvyriškumas, joks ne mergaitiškas ar maksimalistiškas aklas aukojimasis dėl kažkokio mistiško artimo. Tai labai konkretus, tvirtas žinojimas, kad tas žmogus yra Dievo kūrinys ir kad Dievas labai jį myli. Aš nedarau nieko, kad taip būtų.
Dėl to kartais kyla abejonė. Ar tikrai turėčiau kankintis – dirbti bendrus darbus su juo? Nes juk tikrai galėčiau išvengti to. Gal aš durna arba mazochistė? Gal man labai patinka aukos vaidmuo, dėl to taip noriu žengti į tą pavojingą zoną, kur užsidega raudona įtampos lemputė ir kur nuolatos paklausiama – ar tikrai esi ta, kuo dediesi? Ar tikrai myli, kaip deklaruoji? Nes juk būtent toks klausimas yra keliamas – ar myli mane tokį, koks esu? Ar priimi mane, kai tave erzinu? Kai verčiu tave jaustis blogai? Kai išmušu tau visus pagrindus iš po kojų? Nesvarbu, darau tai sąmoningai ar netyčia. Svarbu, ar tu priimsi mane tokį, koks su tavimi esu.
Kartais mano atsakymas iš tikrųjų yra ne. Toks tu man nereikalingas. Tokio tavęs negaliu pakęsti. Tokio tavęs nenoriu. Arba pasikeisk, arba eik šalin, nes man sunku su tavim. Tada meilės mūšis mano širdyje būna pralaimėtas. Taip nuspręsdama tarsi pasakau, kad myliu žmones, kurie yra man malonūs, kuriems patinku, kurie man pritaria ir mane gerbia(garbina?). Žodžiu, myliu UŽ KAŽKĄ. Ir tada būna ŽIAURIAI liūdna. Anskčiau nesuprasdavau, kodėl. Dabar suprantu. Kai pralaimiu meilės mūšį ir pasiduodu melui, jog yra mylima už kažką, tuomet nebegaliu tikėti ir tuo, kad pati esu mylima be sąlygų, tik dėl to, kad esu, kad Dievas sukūrė mane. O tai yra didžiausias pragaras.
Visgi, būna atvejų, kai meilės mūšis baigiasi pergale. Tada suprantu, kad jo troškimas yra toks pats, kaip ir mano: jis nelinki man blogo, bet nori būti suprastas, nori įsitikinti, kad yra mylimas, kad jo tiesa, kurią jis neša ir bando pasakyti, yra priimtina, turi vietą po dangumi. Tik ta forma, kurią jis yra išmokęs, kuria jam anksčiau pavykdavo pasakyti savo tiesą, dabar neveikia, net atstumia ir žeidžia mane. Bet pati žmogaus intencija nėra nukreipta prieš mane. Jis nėra man priešas. Jis kaip tik yra tas, kuriam turiu patvirtinti, jog mylima ne už kažką. Mylima, nes meilė YRA. Jos nei atimsi, nei pridėsi, nei nusipirksi, nei parduosi. Ji Yra.
Pralaimiu mūšius tada, kada netikiu meilės nepajudinamumu ir besąlygiškumu. Netikiu amžinu meilės buvimu, kai nesimeldžiu nuoširdžiai. Tik tikrame, atvirame ryšyje su Dievu galiu tikėti meile. Tik pažinusi Dievo meilės besąlygiškumą, galiu remtis į jį ir tikėti. Nes net iš mano pačios vidaus dažnai kyla abejonės balsai: iš tikrųjų tu nemyli, iš tikrųjų tu savanaudė ir apsimetėlė, iš tikrųjų tu bloga ir nieko gero negali, iš tikrųjų visa tai yra spektaklis dėl kitų. Bet tai netiesa. Esu Dievo kūrinys ir pati mano gelmė, bet kurio žmogaus gelmė yra gera, yra gebanti mylėti.
Šiandien aiškiai supratau, kad vienas sunkiausių dalykų yra patikėti, jog esu mylima. Ne už geras savybes, teisingus pasirinkimus, gerus darbus ar įtikinamas kalbas. Tik dėl to, kad Dievas yra meilė ir sukūrė mane, kad mylėtų. Vis iš naujo ir kasdien patikėti tuo – tai yra gražiausia, ką galiu patirti.
Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).