Grįžau iš filmo “Fireproof“. Amerikietiško stiliaus krikščioniškas filmas, sukurtas su palyginti mažu biudžetu.

Įstabiausia šiame filme – idėja. Ir dar pabaiga, kai jau atrodo, viskas aišku, bet atsiranda dar viena nuostabi detalė. Kaip ir “Lūšnynų milijonieriuje”, filmas kalba apie meilės nepajudinamumą, amžinumą. Apie tai, kad meilė neatsiejama nuo pasiryžimo, kad tai nėra vėjelis, kuris tai ateina, tai išeina, kad meilė nėra priklausoma nuo aplinkybių. Apie tai, kad meilė tvirtesnė už uolas, ji nepajudinama, ir ji stipresnė už bet kokį nusivylimą, nuoskaudą, pyktį ar neapykantą.

Filmo siužetas kiek netikėtas amerikietiškų filmų fone – pasakojama istorija apie besipykstančią sutuoktinių porą, kurioje nei vienas, nei kitas nebemato prasmės likti kartu. Kvepia skyrybom. Krikščionių kurtame filme kaip meilės šaltinis nurodomas Kristus, Jo atleidimas ir besąlyginė, amžina, ištikima meilė žmogui. Iš čia atsiranda viltis.

Meilė yra tvirta kaip uola, nepajudinama. Ji niekada nesibaigia. Ji neturi pradžios ir pabaigos. Ji nėra jausmas, kuris kada nori ateina, kada nori išeina. Meilė yra pasirinkimas. Meilė yra sprendimas. Apsisprendžiu mylėti ir kaskart darau pastangas, kad išlikčiau meilės kelyje. Ypač tada, kai kitas žmogus nesirenka to paties. Ypač, kai jis atstumia tave ir visas pastangas.

Sakysi, kad tai neįmanoma. Jei tokie yra meilės reikalai, tuomet neįmanoma mylėti ir net nesinori veltis į tokią meilę… Aš labai dažnai taip pagalvoju. Pirmiausia, atrodo, kad tai ne mano jėgoms. Antra – kokia iš to nauda? Juk meilė tampa dar viena pareiga… O kur malonumas? Jei taip galvoji, džiaugiuosi. Jau nebemanai, kad vien savo jėgomis kaip Titanikas galėsi mylėti. Ir kartu supranti, kad ne malonumo jausmas, bet kažkas kitas turėtų būti tavo motyvacija.

Mylėti įmanoma patikėjus Dievo meile. Tokia, kuri neskaičiuoja, nekelia klausimo “kas man iš to?”, kuriai rūpi vien kitas asmuo, jo laimė. Kuri yra amžina, kuri nesirenka mylimųjų pagal jų grožį ar išsilavinimą, gudrumą ar įgūdžius. Kuriai nereikia priežasties, nes ji pati savaime yra. Ir moka vien dovanoti save.

Sunku tuo tikėti? Absoliučiai taip. Joks žmogus nėra mūsų mylėjęs tokia meile. Mes nesame matę tokios meilės atitikmens. Nebent sutikome šventąjį Mums tai atrodo visiškai nerealu. Todėl reikia būti truputį (?) vaikais, reikia tikėti stebuklais. Tikėti tuo, ko nesi matęs, bet kas kartais tave paliečia švelniu vidiniu suplazdėjimu.

Meilei reikia žvėriškos drąsos. Vieniems meilės misija mums yra per sunki, dar daugiau – ji mums vieniems yra neįmanoma. Kad mylėtume, mums reikia Kristaus. Ir tik toks gyvenimas – Meilėje – yra tikras gyvenimas.

Gražiai pasakiau o kaip tuo gyventi? palinkėkite man sėkmės

• Įrašo temos: filmai, mąstau
• Žymos: Kristus, meilė, santuoka

Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).