Esi sukurtas išminčiai
Šiandien turėjau džiaugsmą dalyvauti filosofinėse brolio Tomo Marijos (šv. Jono bendruomenė) paskaitose. Noriu jums pacituoti kelias lektoriaus mintis. Pirmiausia apie išmintį: kas rodo, kad kiekvienas mūsų yra sukurtas išminčiai.
“Yra keturi rodikliai:
I. Nenumaldomas, nepasotinamas žmogaus troškimas. Žmogus ieško skirtingų gėrių ir per tai – absoliuto. Kodėl žmogus nuolat jaučia tarsi jam kažko stigtų, ir nežino, ko? Kai ištrokštame, žinome, kad reikia atsigerti vandens, kai išalkstame, žinome, kad reikia pavalgyti.
Troškimas, kuris prašosi absoliuto, atranda poilsį draugystėje. Bet nėra iki galo pasotinamas. Kai mylime, viduje stabtelime ieškoję. Tai poilsis, bet ne grynasis vanduo mūsų troškuliui numalšinti.
Draugas gali išduoti, gali liautis augti draugystėje ir meilėje. Trokštame grynosios meilės būties, nepriklausančios nuo nieko. Ar tokia egzistuoja? Ar šita gryna meilės būtis gali būti mums pasiekiama? Ar esate sąmoningi, kad turite šį troškulį savyje? Ar esate patyrę, kad šis troškulys viršija visus gėrius, kuriuos turite?
II. Kai žvelgiame į blogį. Blogis visada buvo, bet kuo toliau, tuo jis blogiau gyvenamas. Stipraus ribotumo patirtis kviečia mus į išmintį. Matydami tiek nekaltai kenčiančių, matydami blogio stiprumą, atsistojame ties riba: ar gyvenimas turi prasmę? Ar tai vien blogio viešpatavimas? Ar verta gyventi?
III. Prigimties klausimas: iš kur mes? Turime suformuluotus atsakymus: mus sukūrė Dievas, išsivystėme iš beždžionių arba mes nuolat reinkarnuojamės… Leiskim protui gyventi, įsisąmoninkime egzistavimo patirtį.
Turite kūną, gebate mąstyti, gebate mylėti. Esate unikalūs, skiriatės nuo kitų.
Esame čia, bet nežinome, iš kur mes. Akivaizdu, kad esu, bet nėra jokio būdo atskleisti, iš kur aš. Aš nieko nedarau, kad egzistuočiau, tai vyksta savaime.
Jei sakote, kad esate iš Dievo, gerai. Bet jūs nepamaitinate intelekto, net jį slopinate. Leiskite intelektui gyventi, atsibusti keliant esminius klausimus.
Kas galėtų įrodyti evoliuciją? Niekas.
Tapkime vaikais savo intelektu, vargšais. Dažnai gatavi atsakymai kyla iš nevilties. Ieškome saugumo, ypač kai keliame kilmės klausimą.
IV. Mirties klausimas. Nenorime jo kelti, bijome. Arba irgi turime paruoštus atsakymus. Kas yra mirtis? Žmogus buvo gyvas, vaikščiojo, kalbėjo, šypsojosi, o štai guli karste, nejuda. Kūnas lieka, bet jau nėra apgyvendintas. Kur šis žmogus? Kur aš būsiu po to?
Visi šie klausimai šaukiasi išminties. Kas ji? Kaip įgaunama?
Išmintis kyla iš mažiausiai trijų šaltinių:
a) tradicijų (vedos, Koranas, Biblija ir pan.);
b) mistinių patirčių;
c) gyvenimo patirties.
Šiais laikais minėti šaltiniai yra nubraukiami, nes nėra racionalūs.
Tradicija – “nepatikima, visur skirtinga”.
Mistika – “tik mūsų vaizduotės vaisius”.
Patirtis – “filosofija negali atskleisti žmogaus”.
Žmogus gyvena tik sau suprantamoje aplinkoje, žmogus remiasi tik savo atskleistais dalykais. Žmogus atmeta, užsidaro nuo išminties. Religija, iš pirmo žvilgsnio esanti iracionali, yra atmetama, kaip kažkas, kas nėra žmogaus dalis.”
Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).