Savaitgalį, pirmadienį ryte įveikiau J.Ivanauskaitės “Viršvalandžius”. Jurga gyva. Labai aiškiai tai pajutau. Tikrai, tokiais atvejais man atrodo, kad mirtis yra laimėjimas, kūniškų kančių pabaiga ir laimės pradžia.

Kaip tik rengiu tekstą apie mirtį, apie gyvenimą suprantant, kad esi mirtingas. Dabar man tai tarsi rodiklis: jei pagalvojusi apie mirtį išsigąstu, vadinasi, reikia kažką keisti gyvenime. Šią akimirką nebijau mirties. Šypsausi suprasdama, kad ne amžinai būsiu čia, šitoje žemėje. Net gera apie tai galvoti.

Gal todėl norisi palikti senus santykius, išeiti iš darbo (jame patinka viskas, išskyrus darbą ). Norisi sustoti ir klausytis. Kaip Jurga rašė, būti. Norisi būti. Norisi leisti Dievui tylėti aplink mane ir manyje. Norisi leisti Jam mylėti mane. Ne už mano darbus, ne už rūpestį kitais, ne už maldas, ne už skausmingas aukas. Už nieką. Mylėti tik dėl to, kad esu. Mylėti dėl to, kad negaliu be Jo meilės. Negalia Man atrodo, Dievą traukia žmonės, pripažįstantys savo negalią: negaliu mylėti pati iš savęs, meilė man nepriklauso. Galiu tik leisti meilei lietis per mane, per mano lūpas, akis, rankas. Noriu užčiuopti meilės pulsą savo venose.

Prisipažįstu, kad negaliu. Prisipažįstu, kad esu silpna. Ir laimė ateina. sėdžiu ir kaip beprotė šypsausi. Kas nors pasakytų, kad įsimylėjau. O aš tiesiog pasidaviau leidau tam, kuris mane sukūrė ir pažįsta, gyventi manyje, gydyti mano žaizdas, tvarkytis kaip savo valdose. Ir nebaisu – mano Kūrėjas švelnus ir geraširdis. Jis ir motina, ir tėvas. Jo mintis visuomet veda į laimę. Kai tuo tikiu, baimę pakeičia ramybė, pasitikėjimas, džiaugsmas.

Perskaičiusi knygą, dėkojau Jurgai, kad ji tai parašė. Abi šypsojomės :)

• Įrašo temos: Uncategorized

Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).