Esu dingusi iš internetinės erdvės. Bet jūsų nenustoju nešioti širdy. O dingau, nes kaip jau rašiau, esu truputį kurjeris – vežioju Magnificat, mėnesinį maldyną “žemiški” darbai yra mane pagavę. Sakyčiau, labai gerai. Mokausi tikslumo ir kruopštumo: reikia ne tik nuvežti, paimti likutį, galbūt iš vietos, kur mažiau perkama, nugabenti ten, kur trūksta, bet ir viską užfiksuoti, ir aišku, sužiūrėti pinigus.

Ir kai viskas susipainioja, plius atsiranda antro mėnesio numeris, tuomet, Sigute, laikykis. Prisipažinsiu, nemaniau, kad tiek vargo bus su paimtais egzamelioriais-pinigais-parduotais egzemlpioriais ir t.t. Su knygelių ir pinigų apskaita. Imu nuoširdžiai gerbti vadybininkus ir buhalterius, taip pat logistus – paprastus vežėjus. Ką mes be jų darytume? Man sunku įsivaizduoti, koks skruzdėlynas iš tiesų yra, pavyzdžiui, prekybos centrų veikla. Kiek žmonių kiekvieną dieną stengiasi dėl to, kad mums būtų patogu!!! Sunku tai suprasti, kol nepabandai kažkokios panašios veiklos…

Ir dar šiandien supratau, kad turbūt rimčiausios mano maldos, pokalbiai su Dievu ir savimi šiuo metu įvyksta mašinoje, prie vairo juokinga jau sakiau broliui Pranciškui, kad kai numirsiu, būsiu vairuotojų globėja nes juk būna tokių dienų, kai niekur kitur neturi laiko nuoširdžiam pamąstymui, tik prie raudono šviesoforo arba važiuojant “automatiniu” rėžimu, kai rankos, kojos viską žino ir automobilis tarsi pats, nepastebėtai parveža namo.

Kalbant apie automatinį rėžimą… Čia labai tiktų vienas gražus reklaminis filmukas: Embrace Life (Apkabink gyvenimą). Ši informacinė kampanija, skatinanti visuomet užsisegti saugos diržą, vadinama viena sėkmingiausių iki šiol. Žinot kodėl? Nes diržas prilyginamas apkabinimui, kuris saugo. Tai tikrai nuostabus požiūris! Į tai, kas anksčiau buvo pristatoma kaip prievolė, kaip dalykas, už kurio nesisegimą baudžiama; kai buvo gąsdinama pasekmėmis, jei nesisegsi, dabar tampa švelniu, gelbstinčiu apkabinimu…

Apkabinu jus visus. Ir tiems, kas už vairo, arba kas darote tuos mažus kruopščius darbus, ar užsiimate  su pinigais, siunčiu geriausius linkėjimus. Stiprybės ir kantrybės jums! Dievas taip leidžia mums mokytis ir tobulėti Laikykitės!

Šiandien Alfa kurse kalbėjom apie Dievo žodžio skaitymą. Man atrodo neįtikėtina, kaip skirtingai galima perskaityti Dievo žodį. Kiek daug reiškia būsena, požiūris į save tam, ką perskaitysiu vienoje ar kitoje Biblijos ištraukoje. Ir kaip nepastebimai kalba Dievas. Kaip jis neprimeta savo nuomonės, savęs… Niekas taip negerbia mano laisvės, kaip jis. Net sakyčiau, per daug. Dėl tokio jo bruožo, aš kokius trejus metus užsispyrėliškai iš Dievo Žodžio pasiimdavau tai, ką maniau esant man skirtą. Bet iš tikrųjų tik knisausi po save ir traukiau iš savo sąšlavyno tai, ką laikiau gražiausia, labiausiai siektina.

Vaikai galėtų mane išmokyti. Jie nieko nežino apie pasaulį. Ir jiems negėda, kad nežino. Aš irgi nieko nežinau tik jau kažkaip įaugęs į kraują tas keistas nepatogumo jausmas, kai reikia prisipažinti, kad nežinau.

Kad jūs žinotumėte, kokia man yra malonė suprasti, kad nieko iš tikrųjų nežinau!.. Dažnai būnu užrietusi nosį (vidinę ) dėl gausybės religinių praktikų, kad neva esu puiki krikščionė, ištikimai meldžiuosi nustatytu metu, esu iki kraujo ištikima savo įsipareigojimams karitatyvinėje veikloje ir t.t. O iš tiesų vidinis mano pasaulis nė kvapelio Dievo negauna, nes nesiklauso…

Kokia laimė, kad Kristus yra didesnis už mane. Kad jis, o ne aš, yra Dievas. Kaip būna baisu, kai mes susikeičiam vietom… Supykina vos pagalvojus… Daugiau taip nenoriu. Brrr…

Pildosi mano svajonė kalbėti apie jausmus. Kartais taip gėdijuosi jos… Jausmai – atrodo toks nerimtas, neapčiuopiamas dalykas. Rimti žmonės nekalba apie jausmus, nerodo jų. Jausmingi žmonės – ne visai sveiki žmonės, truputį pavojingi, nes sunkiai nuspėjami ir dažnai nesuvaldomi. Taip kartais pagalvoju. Ypač kai sunku pakęsti save, kai nesuprantu, ką jaučiu ir kodėl. Kai nesuvaldau savo jausmų ir netyčia laukan išsiveržia slapčiausi dalykai, kurių gėdijuosi, už kuriuos bijausi būti išjuokta.

Labiausiai gėda ir baisu prisipažinti, kad man labai reikia meilės. Labai reikia žmonių dėmesio, švelnumo, kantrybės, supratimo. Labai reikia žmonių. Labai labai to reikia. Nes esu pasiruošusi viską duoti kitiems, bet tik ne sau. Šiandien su psichologe išsiaiškinome, kad visą pyktį, kurį jaučiu aplinkiniams (teisėtą pyktį dėl neteisingų, man nepatinkančių dalykų), aš nukreipiu į save. Nes esu tvirtai išmokusi, jog negražu pykti ant kitų. Tik negeri žmonės pyksta ant kitų. O gerieji negali pykti (sakoma tokie dažniausiai suserga vėžiu; pyktis įgauna labai apčiuopiamą išraišką). Net jei man daroma skriauda, net jei manimi manipuliuojama, net jei esu skriaudžiama, negaliu pykti. Turiu išlikti gera.

Bet pyktis niekur nedingsta. Galiu apsimesti, kad nepykstu (dažniausiai tai puikiai pavyksta), bet kaip matematikoje iš keturių atėmus tris gausime vieną, taip ir jausmuose, jei kas, mano supratimu, pasielgia neteisingai, jei mano troškimai yra neatliepti, manyje kyla pyktis. Jis objektyviai yra. Jis toks pat natūralus, kaip išmetamosios dujos, deginant benziną.

Jei jausmas yra, kažką turiu su juo daryti. Ir saugiausia išeitis man atrodo užgniaužti pyktį, nematyti jo, nusisukti ir ignoruoti. Neklausyti, ką jis kalba. Tada ateina eilė kaltės ir neapykantos jausmui. Aš esu kalta dėl visų nesėkmių. Dar nepadarau tiek, kiek galėčiau. Tinginė ir savanaudė! Aš esu pati blogiausia šitame pasaulyje. Aš esu mažiausiai verta visų gėrybių. Geriausia būtų, jei manęs nebūtų. Mano troškimai yra per dideli, jie vargina žmones. Kokia esu begėdė, kad tiek daug noriu. Man norėti negalima.

Labai reikia pripažinti tokią vidinę nuotaiką. Išgirsti ją, kaip skamba tokie patys giliausi įsitikinimai. Juk jie ir yra mano pamatas, kuriuo gyvenu širdyje. Nesvarbu, ką išpažįstu lūpomis ar protu, giliai širdyje yra štai taip. Liūdnas vaizdelis… Yra prie ko pasilikti Gavėnios penktadieniais, Kristaus kančia pasidaro visai suprantama. Jis kenčia nuo žmogaus neapykantos sau. Nes neapykanta sau yra taip pat baisu, kaip neapykanta kitam.

Dėl to man taip labai patinka kalbėti apie jausmus – nes dar nesusitvarkiau su jais savo viduje… Tikiu, labai greitai pristatysiu jums pašnekesių ciklą – JAUSMAI. Myliu juos, myliu šitą temą. Myliu mieląją psichologę Daivą, kuri padeda man keliauti į savo gelmes. Myliu jus, kurie suprantate, apie ką aš čia. Myliu

Vis dar tęsiasi žiemos olimpinės žaidynės Vankuveryje. Apie tai pamiršti neleidžia Google’as – tik įsijungus matai vankuverišką Google logotipą. Nors nesu (lig šiol nebuvau) aistringa sporto ir ypač žiemos sporto mėgėja, šiemet žaidynės palietė ir mane

Pirma, Vankuverio vaizdai kartu su sniego pusnimis kiemuose ir gatvėse uždegė troškimą slidinėti, troškimą pašėlusiu greičiu leistis nuo didžiulių kalnų. Kraują ypač kaitino angliškai vadinama “mogling” rungtis, kur merginos didžiuliu greičiu “šokinėja” per mažus kalniukus (jų vikriai besilankstantys keliai sukuria šokinėjimo įspūdį), du kartus čiuoždamos trasoje per tramplynus padaro salto ar suktuką. Greitis, vikrumas, koordinacija… Ir aš taip norėčiau! Aišku, pirmiausia reikės išmokti slidinėti paprastuoju būdu bet vis tiek, labai uždegė noru.

Kitas dalykas – mūsų pažįstamas Marijos radijo savanoris italas Gian Luca, kuris kartu su žinomu lietuvių sporto komentatoriumi komentavo moterų biatlono varžybas. Tikrai buvo smagu klausyti. Jo lietuvių kalba toli gražu ne tobula, bet tokia juokinga, savotiškai miela. “Į trasą iščiuožia mergų karalienė…”, “šitie žmogai”… Ne vienas sutiktas bičiulis su dideliu entuziazmu atsiliepė apie Lucos komentarus. Ir ne tik dėl juokingų kalbos klaidų. Vienas vaikinas sakė, jog po tokių komentarų jam norėjosi tuojau pat bėgti ant sniego ir lėkti su slidėm Luca moka uždegti, įkvėpti. Tai labai gražu. Telefonu po to juokavom, kad dabar reikėtų jo laukti kokiame nors TV projekte nes juk pas mus labai populiarūs lietuviškai kalbantys nors kiek egzotiškesnės išvaizdos užsieniečiai

Su dideliu džiaugsmu laukiu, kada galėsime su broliu ar draugais važiuoti paslidinėti kurioje nors Lietuvos trasoje – Anykščiuose, Ignalinoje ar kitur (šie metai jų savininkams turėjo būti pelningi…). Tikiuosi, kad sniegas pasilaikys dar bent savaitėlę būtų kiaulystė – visą žiemą, kol truputį abejingai žiūrėjau į galimybę mėgautis sniegu, jo buvo iki kaklo, o dabar, kai užsidegė noras tikrai pasidžiaugti, jis imtų ir ištirptų… Na, bet ne pasaulio pabaiga visi tikri norai, esant kliūtims juos išpildyti, tik dar labiau aiškėja, išsigrynina.

Tad jei keliausite ant kalniukų, su slidėm ar be jų, nesvarbu, paimkit ir mane

Laisvomis dienomis (vasario 15-16) buvau Trakuose. Pasakiška vieta žiemą! Kaip smagiai stūmėm automobilį į kalniuką!!! O tos sniego pusnys!!! Maudynės! Tikrai klasiškos gamtos sąlygos!

Aišku, ne siausti ten važiavom… Važiavom susitikti dėl darbų. Lietuvos jaunimo dienų organizatoriai sukvietė ilgalaikius savanorius – susipažinti, pasiskirstyti darbo sritis ir šiaip pasibūti, pajusti LJD dvasią. “Užsikabinti”. Aštuoniolika mūsų ten buvo. Dauguma tokie užkietėję savanoriai… Net baisu, kai pagalvoji, govėda veikėjų, kurie negalvoja apie finansinį atlygį kuriuos užveža vien idėja… Pačiuožę žmonės užtat buvo labai įdomu.

Mane labiausiai nustebino klierikai. Atvažiuoja, iš pirmo žvilgsnio santūrūs, niekuo neišsiskiriantys jauni vaikinukai, ketvirto kurso kunigų seminarijos studentai. Iškart automatiškai užklijuoju etiketę… O paskui šast – vakare sužinai, kad du iš jų jau baigę ekonomiką, vienas kelis metus gyvenęs Lenkijoje. Taip pat jų smagumas, mokėjimas juokauti – mmmmmm. Supranti, kad pasirinkimas stoti į kunigų seminariją nebuvo toks “ai, niekur kitur neįstosiu, tai…” arba “Dievuli, nu jei man taip patinka mišelėse patarnaut, tai turbūt nori, kad kunigėliu būčiau, tai stosiu…”. Jėgelė, kai griūna stereotipai!!!

Lygiai tas pats buvo ir su keliom merginom: jau tokios ramios ir tykios atrodė. O praleidus kiek laiko kartu, pamatai, kad gyvos, energingos ir daug galingo ir nuostabaus grožio turinčios moterys!

Nė nereikėjo Jaunimo dienų, jau per šį savanorių susitikimą buvau bent truputį pagydyta iš savo paralyžiaus – stereotipų apie žmones. Tikra gaiva ir džiaugsmas! Norisi ne tik keltis ir eiti, bet bėgte bėgti, kartu su jais, pašėlusiais ir Dievui iki pirštų galiukų atsidavusiais žmonėmis!

Esu Kaune, namuose. Vakar vakare ilgai kalbėjomės su tėvais. Gražu, kad jau galim taip paprastai ir atvirai pasikalbėti apie dalykus, kurie anksčiau buvo skaudžios temos (ar bent man tokios atrodė).

Noriu pasidalinti vienu epizodu. Man bekalbant apie paauglystės periodą, kai lankiau vaikų ir jaunimo teatrą, mama pasakė įdomų dalyką – aš visuomet, kur bebūčiau, stengiausi pirmauti. Teatre – įtikti vadovei, būti jos pripažintai, galbūt gauti svarbų vaidmenį; mokykloj, universitete – būti pirma pažymių ir aktyvumo prasme. Dabar atpažįstu, kad ir mano “bažnytinė” veikla kartais virsta dar vienu mėginimu būti pirmai, nusipelnyti medalį, pripažinimą. Panašiai ir su vaikinais – santykiuose stengiuosi pirmauti, parodyti, kokia esu šauni, arba koks jis lūzeris ir prastesnis už mane, tarsi ir čia turėčiau užsitikrinti sau lyderės vietą… Žiauru. Bet tai – tiesa.

Prieš pora dienų man labai “sukalbėjo” knygos “Scenarijai, kuriais gyvena žmonės” ištrauka. Apie knygą papasakosiu plačiau, kai perskaitysiu. O ta mane palietusi ištrauka buvo apie individualizmą ir konkurenciją. Kad tai yra pirmieji mūsų laimės priešai, atitraukiantys mus nuo tikro, lygiaverčio ryšio su kitais. Ir tai yra taip giliai mumyse, kad nebežinome, jog apskritai įmanoma elgtis kitaip. Mokame į aplinkinius žiūrėti arba iš aukšto, kaip viršesni, kaip diktuojantys sąlygas, arba iš apačios, kaip pavaldiniai, kartais kaip aukos, bet ne kaip broliai, bendradarbiai, kaip du tokie pat vertingi žmonės.

Kaip norėčiau išmokti draugauti! Kaip norėčiau paleisti tą iliuziją, kad būsiu laiminga tada, kai žūt būt būsiu pirma, geresnė už kitus… Kaip norėčiau vis tvirčiau tikėti, kad nepaisant mano veiklos ar gyvenimo rezultatų, pasiekimų, sulaukto pripažinimo, mano vertė nesikeičia – esu tiek pat vertinga ir taip pat mylima, nesvarbu, kurioje sąrašo vietoje būčiau!

Esu tikra, kad tai – maldos ir laiko klausimas. Labiausiai šiame kelyje reikia kantrybės ir pasitikėjimo, atpažinimo, kad skausmingos patirtys dažnai ir yra ėjimas iš konkurencijos ir individualizmo persmelkto mąstymo ir elgsenos į tą visišką pasitikėjimą besąlygine, nesibaigiančia Dievo meile man ir kiekvienam.

Skaitau verslo ir nevyriausybinių organizacijų konsultanto J.R. Hipple pranešimą, pasakytą prieš šešerius metus viename Virdžinijos (JAV) universitete. Jis buvo skirtas nevyriausybinėms orgaznizacijoms, kad šios labiau atkreiptų dėmesį į savo reputaciją ir sąmoningai ją kurtų.

“Pasitikėjimo deficitas” – verslo ir profesinės etikos daktaro John Knapp terminas, paminėtas pranešime. Gražiai pavadinta mūsų laiko problema – niekuo nepasitikim. Arba pasitikim vis mažiau. Iš sąrašo “patikimų” asmenų, organizacijų, grupių vis nubyra vardai, vis ką nors turime išbraukti.

Ar “blogėja” pasaulis? Ar jis yra blogas, tik apsimetinėja geru? Ar mūsų lūkesčiai pasaulio atžvilgiu būna per dideli? O gal blogėjame mes? Ir dėl to nebepasitikime kitais? Dėl ko taip yra? Dėl ko vis mažiau pasitikime? Ar aš klystu, ir gal su pasitikėjimu yra visas gerai?

Prisimenu praėjusių metų gegužės 1-ąją. Buvo nereali, pasakiška diena – visas Vilnius tądien sužydėjo, buvo šilta ir šviesu, miestas – pilnas jaunų, besišypsančių žmonių. Ir kažkas buvo su manimi – buvau pilna pasitikėjimo. Žinojau, kad tie žmonės – geri žmonės, kad bet kada galiu sulaukti pagalbos iš jų, bet kuriam galiu šypsotis ir sulauksiu nuoširdaus šypsnio atgal. Tai buvo pirmoji Taize susitikimo diena. Vadinosi “Pasitikėjimo piligrimystė Vilniuje”.

Pasitikėjimas įmanomas ir tuomet, kai viskas neatrodo tobula, kai yra blogų verslininkų, blogų labdaros fondų, blogos valdžios, blogų žmonių. Kartais net galvoju, kad pasitikėjimas neturėtų būti pasekmė – viskas gerai, iki šiol buvo viskas gerai, dėl to galima ir toliau tikėtis, kad bus viskas gerai. Dažnai pasitikėjimas turėtų būti to “gerai” priežastis. Pasitikėjimas avansu. Pasitikiu tavimi ir galbūt dėl šito pasitikėjimo tu pasielgsi kaip dera – neapgausi, neišnaudosi.

Kodėl Taize susitikime žmonės pasitikėjo vieni kitais? Manau, kad kiekvienas iš tų žmonių matė geras savo intencijas, tikslą – susitikti su Kristumi, su jo meile maldoje ir kituose žmonėse, ir tikėjo, kad visi atvažiuoja tokio pat troškimo vedini. (Turbūt šitas teiginys parodo, kokius idealistinius lūkesčius tų žmonių atžvilgiu aš pati turėjau juk dalis Taize jaunimo atvažiuoja tik pasitūsinti.)

Tikrai tikiu, kad tai, kaip matome pasaulį šiandien, yra iš dalies mūsų vidinio gyvenimo atspindys. Sudėliojame faktus į tą “reljefą”, kurį turime savyje. Dėl to tas “pasitikėjimo deficitas” atspindi ne tik netobulą realybę, bet ir mūsų, nepasitikinčiųjų, vidines nuostatas.

Kažkuris šventasis yra gražiai pasakęs apie mergelę Mariją, kad ji yra tobuliausia forma. Pagal šitą formą galime būti išlieti “tobulomis skulptūromis”. Taigi, nesiliaukite melstis, likite ištikimi maldoje. “Pasitikėjimo deficitas” mažės, jei didės mūsų tikėjimas. Keisis mūsų požiūris ir keisimės mes, savo elgesiu, visu gyvenimu galėsime ir kituose įžiebti pasitikėjimo kibirkštį.

Mąstau apie antradienio laidą. Prieš Valentino dieną kalbėsime apie meilę… Kiek galima apie ją klabėti?.. Pasirodo, galima iki begalybės! Ir dabar, sėsdama prie kompiuterio, galvojau, ką norėčiau padaryti. Norėčiau paskaityti apie meilę. Praryti kaip saldainiuką…

Laidoje labai norėčiau papasakoti apie vieną porą – Zelie ir Louis Martin. Jiedu gyveno devynioliktame amžiuje. Mes žinome juos, nes jie yra šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės (Teresėlės) tėvai. Prieš pusantrų metų pasirodė žinia, kad jų užtarimu įvyko stebuklas. Nežinau, kada tiksliai, bet jie jau paskelbti palaimintaisiais.

Susipažinau su jais šią vasarą, kada su Tiberiados broliais vykome į tarptuatinę jaunimo stovyklą Belgijoje, pagrindinėje Tiberiados bendruomenės “būstinėje“. Pakeliui užsukome į Lizjė miestelį Prancūzijoje, kur ponai Martin gyvenimo pusiaukelėje persikėlė gyventi. Apsilankėme jų namuose, skaitėme jų istoriją, matėme jų baldus, rūbus, lankėmės Teresėlės kambaryje, vaikščiojome po jų sodą. Teresėlės vardu pavadintos bažnyčios požemyje įrengta ponams Martin skirta kripta. Meldėmės joje. Ten laikomos šių, tikiu, šventų žmonių relikvijos (prie jų palikau brangiausią savo klausimą – pašaukimo klausimą; ir jei tai šeima – pavedžiau jiems savo vyrą).

Mane palietė jų gyvenimas. Įstrigo keli faktai iš to, ką brolis Egidijus pasakojo per mokymą apie juos. Tokie labai žemiški faktai pavyzdžiui, Louis buvo aštuoneriais metais vyresnis už žmoną Zelie. Kai jie susitiko, merginai buvo 27-eri. Vyras buvo ramus, mėgo tylą, o žmona – veikli, energinga. Jiedu abu užsiėmė verslu, Louis turėjo laikrodžių parduotuvėlę, kurioje vėliau ėmė prekiauti ir papuošalais. Zelie nėrė nėrinius, turėjo “ofisiuką” šalią Louis’o, vėliau, daugėjant užsakymų, samdė moteris ir taip plėtė savo veiklą.

Jiedu susilaukė devynių vaikų. Berods keturi jų mirė dar būdami kūdikiai ar sulaukę vos kelių metų. Tokios buvo to meto realijos – mirdavo daug vaikų. Jiems pavyko užauginti mažiausiai vieną šventąją, didžią šventąją – Teresėlę. Kiti vaikai, visos dukros, taip pat įstojo į vienuolynus. Vienas Dievas težino, kokie yra jų maldų vaisiai

Abu norėjo atsiduoti Dievui. Abu norėjo stoti į vienuolynus Norėjo dovanoti Dievui viską, ką turi ir kas yra. Jų kelias į šventumą ėjo per paprastą gyvenimą, darbą, šeimą. Visa tai, kas yra ir mūsų gyvenime.

Mane tai džiugina ir teikia vilties – meilė galima ir mano gyvenime. Meilė galima ir šeimoje. Kartais, matydama sunkumus patiriančias ar subyrančias šeimas, suabejoju tuo. Ačiū ponams Martin, jie grąžina viltį

Bandysiu juos plačiau pristatyti ateinančio antradienio “Iššūkio” laidoje. Kviečiu klausytis 20 val. per Marijos radiją.

Diakonas Mindaugas šiandien paskambinęs labai sudomino. Klausė, ar galėtų vaikai kada sukalbėti rožinį per Marijos radiją.

Pasirodo, Pilaitės parapijoje, kurioje jis tarnauja, yra grupelė vaikų, kurie kartą per savaitę susirenka melstis rožinį. Penktokai-šeštokai. Jų yra virš dešimt… Tai vaikai, “pasilikę” bažnyčioje po pasiruošimo Pirmąjai Komunijai.

Nekantrauju pamatyti juos ir sužinoti, kas tai, kas skatina juos melstis šia sena vargdienių malda?..

Viename Vilniaus biure palikau savo vaistų receptą. Kaip žinia, labai svarbų dokumentą – be jo vaistinėje niekaip negali gauti reikiamų vaistų. O mano liga labai rimta… Vaistų gėrimas yra būtinas, norint sveikti, ar bent kad nepasidarytų blogiau. Gal vertėtų nueiti į vaistinę ir paprašyti be recepto? Bet kažkaip labai abejoju, ar vaistininkė supras, ar parduos, ar mokėsiu pasakyti, ko man reikia.

Tas žmogus, kuris išrašė man receptą, kol kas nėra šeimos gydytojas, apskritai jis nėra gydytojas, greičiau verslininkas ir menininkas. Ne kartą esu sakiusi jam, kad sergu, kad mane kankina daugybė priklausomybių… Net pasidalinau apie sumanymą kolekcionuoti priklausomybes. Nemaniau, kad jis manęs klausosi, kad girdi, ką sakau. Todėl tas receptas man buvo visiška staigmena.

Sėdėdamas prie savo kompiuterio, jis paėmė lapelį su vaistų reklama ir kelias akimirkas rašė. Paskui šypsodamasis pakvietė mane ir padavė: “Čia tau”. Nepatikliai paėmiau lapelį iš jo rankos – ką jis sugalvojo?

“200 vnt. šypsenų” – buvo užrašyta didžiosiom raidėm (iškart išsidavė, kad ne gydytojas). Toks mano vaistas. Tik keista, neparašė, kokiu dažnumu ir kokiu paros metu geriausia jį “gerti”. Reiks būtinai paklaust, kad nesuklysčiau.

Kai vėl užsuksiu į tą gyvų paminklų ir geros dvasios biurą, tikiuosi, mano receptas nebus niekur nudaigotas. Tada lėksiu į vaistinę ir nusipirksiu. Jau nusibodo kankintis. Juolab, kad žmonija senokai atrado vaistus nuo mano negalavimų!!!

Jei pasiteisins, jei man padės, ir jum rekomenduosiu. Tik patariu iš anksto taupyti pinigus. Turiu nuojautą, kad šiais laikais šypsenos nėra tokios jau pigios…